Albino Endriaus Stubros biografija

	Albinas (dešinėje) su broliais Martynu (kairėje) ir Gediminu Eksporte. 1935

Albinas Endrius Stubra gimė 1929 m. birželio 10 d. Klaipėdoje, šiaurinėje miesto dalyje netoli tada ten stovėjusios pieninės, dabartinių I.Kanto ir S.Daukanto gatvių sankirtoje. Lietuvininkų Martyno Stubros (1893-1974) ir Bertos Mejerytės-Stubrienės (1900-1982) šeimoje buvo keturi vaikai: sūnūs Martynas (1926-1992), Albinas (1929-2007), Gediminas (1932-2008) ir dukra Jūratė. Tėvui pradėjus dirbti „Lietuvos eksporte“, šeima persikėlė arčiau naujosios darbovietės – į Smeltę (dabartinis Žvejybos uosto rajonas). Būtent ten, pamaryje, prabėgo jo vaikystės metai. Albukas, kaip jį tada vadindavo, buvo padykęs, smalsus vaikas. Labai mėgo skaityti knygas, dar dešimties nesulaukęs pradėjo rašyti dienoraštį, pats augino triušius, nepraleisdavo progos su močiute nuvažiuoti į stadioną žiūrėti kaip sportuoja jo dėdė Artūras Cenfeldas, vėliau žinomas futbolininkas ir sunkiaatletis. Jau tada svajojo tapti geru sportininku, gal dėl to mėgo nešioti dėdės dovanotus sportinius batelius, nesvarbu, kad gerokai per didelius...

1939 m., vokiečiams okupavus Klaipėdą, buvo uždaromos lietuviškos mokyklos. Tėvas, nenorėdamas vaikų leisti į vokišką mokyklą, 10-metį Albiną ir 3 metais vyresnį brolį Martyną apgyvendino pas ūkininkus Kretingoje. Čia jie gavo pastogę, maistą, bet ne tėvišką rūpestį. Už tai 1 metus lankė lietuvišką mokyklą. 1940 m. uždaroma siena į Didžiąją Lietuvą, todėl tenka lankyti vokišką mokyklą Klaipėdoje. Moksleiviai buvo verčiami stoti į „Hitlerjugend“organizaciją. Tėvas, vokiečių kalba raštu atsakydamas mokytojui, jog neleis sūnums stoti į šią organizaciją, raštą užbaigė žodžiais „su lietuvišku pasveikinimu“ vietoj tada įprasto „Heil Hitler“. Dėl tokio įžeidimo tėvas buvo pasodintas į kalėjimą, o 1940 m. pabaigoje visa šeima buvo ištremta iš Klaipėdos. Dirbęs ir gerai užsirekomendavęs „Pieno centre“, tėvas gavo darbą Marijampolės skerdykloje, tad pradžioj šeima persikėlė ten. Vėliau, 1942 m., jis, kaip gerai mokantis vokiškai, buvo perkeltas į aukštesnes pareigas į Kauną. Šeima gyveno Aleksote, šalia oro uosto. 1943 m. gimė ketvir-

Tėvukai Berta ir Martynas Stubros prie savo namų Eksporte. 1936

tasis vaikas – dukra Jūratė. Šeimai su trim tik ūgtelėjusiais vaikais ir kūdikiu šis gyvenimo tarpsnis buvo sunkus. Su maisto kortelėmis vos buvo galima išgyventi. Albinas sakydavo, kad mažajai sesei verdamos košės kvapo jam taip ir nepavyko užmiršti. Artėjant karo veiksmams, oro uostą bet kada galėjo bombarduoti, todėl baimė dėl šeimos privertė dar kartą keltis. Šikart – į Tauragę. Čia nelengvos darbininko duonos paragavo ir penkiolikmetis Albinas. 1944 m. spalį užėjus rusams, prasidėjo masinis traukimasis – žmonės dar gerai prisiminė pirmuosius jų trėmimus. Tėvukas vargais negalais įsigijo seną arklį, susikrovė mantą ir su bėglių srautu patraukė Tilžės link. Ties Vainutu išsuko vežimą, nors tai padaryti buvo nepaprasta, kad pasitartų tarpusavyje, ar su visais vykti į Vokietiją, ar likti Klaipėdos krašte. Šeima nusprendė likti ir patraukė į Dėglius pas tėvo brolį Adomą Stubrą. Ten per žiemą dirbo – pas skirtingus ūkininkus kūlė javus. Sausio mėnesį rusai užėmė Klaipėdą, pasiekė ir Dėglių kaimą. 1945 m. balandžio mėn. šeima pagaliau įgijo namus netoli Klaipėdos miesto tuo metu buvusiame Pempininkų kaime. Tėvas, turėdamas didelę darbo patirtį, kurį laiką dirbo tuometiniame miesto vykdomajame komitete, vėliau gavo 7 ha žemės ir tapo ūkininku.

1945 m. rugsėjo mėn. Albinas pradėjo lankyti Vytauto didžiojo gimnaziją, vėliau pervadintą Klaipėdos I vidurine mokykla. Tuo metu jis ėmė aktyviai sportuoti, pasiekė neblogų rezultatų lengvojoje atletikoje. Kasdien pėsčiomis „sukardavo“ nemažiau 10 km – į mokyklą, pietums įsimetęs mamos suteptų sumuštinių, vėl atgal. O grįždavo vėlai, nes po pamokų dažniausiai būdavo treniruotės ar varžybos. Nesiskundė – sustiprėjo, užsigrūdino. Vis tik smalsiam vaikinui, pokario gyvenimas buvo nors ir sunkus, bet pilnas įdomiausių dalykų: tai karo „trofėjų“ medžioklė, tai žvejyba... o sprogmenys! Gerai, kad kaina to buvo tik nusprogdinti pirštai, galėjo būti kur kas liūdniau.

	Stubrų šeima Klaipėdos Pempininkų kaime (dabartiniame Pempininkų rajone). Sėdi – mama su tėveliu, stovi (iš dešinės): Albinas, vyresnysis brolis Martynas, sesuo Jūratė, ir jaunesnysis brolis Gediminas. 1955 rugpjūtis

1950 m. pavasarį iš 10 klasės Albiną paėmė į sovietinę armiją. Tarnavo Jaroslavlyje. Ten daug sportavo, pasiekė puikių rezultatų. Iš kariuomenės dėl geros tarnybos grįžo 1952 m. rudenį – puse metų anksčiau ir pirmiausia, ieškodamas darbo, aplankė „Žalgirio“ sporto komitetą ir tik susitaręs grįžta namo. 1953 m. baigė vakarinę vidurinę mokyklą, 11 klasę ir tais pačiais metais įstojo į Klaipėdos Mokytojų institutą. Visą tą laikė dirbo, mokėsi ir aktyviai sportavo, be to, tuo metu prasidėjo jo pažintis su fotografija. Pirmąjį fotoaparatą „Liubitel“ gavo kaip prizą už 1952 m. vykusioje Žalgirio spartakiadoje laimėtą 1-ąją vietą disko metimo rungtyje . Ilgokai šis fotoaparatas dulkėjo lentynoje, kol kartą fotografuoti priprašė draugai. Pradžioje fotografuoti pamokė vyresnysis brolis Martynas, savarankiškai to išmokęs kariuomenėje. Netrukus Albinas, ką tik stebėjęsis, kaip brolis gali pernakt išsėdėti savadarbėj laboratorijoje, fotografija susidomėjo aistringai, vėliau daug ko mokėsi iš knygų. 1955 m. baigė Klaipėdos Mokytojų istitutą ir rudenį įstojo į Vilniaus Pedagoginio instituto 3 kursą. KMI programa neatitiko, todėl teko papildomai laikyti egzaminus, fotografuojant, užsidirbti pragyvenimui, nes tėvai nepajėgė finansiškai pilnai paremti. Tai buvo fiziškai neįmanoma. Po semestro grįžo į Klaipėdą ir įsidarbino Klaipėdos III mokykloje (dabartinė „Žaliakalnio“ gimnazija). 1956 m. įsikūrė I mokykla-internatas, ir Albinas įsidarbino joje. Ten dirbdamas, nepasitenkino tik lietuvių kalbos mokytojo ir auklėtojo darbu, mielai dirbdavo ir užklasinį darbą. Pats mėgęs keliauti po Lietuvą ir toliau (motociklais su draugais keliavo į Užkaukazę) ir klasės vaikus vesdavo į įvairias ekskursijas, daug su jais bendraudavo, sportuodavo, todėl buvo jų labai mėgiamas.

Albinas Stubra su žmona Angele, dukra Daiva, jos vyru Sergejumi, anūkėmis Berta ir Paule bei dukra Rasa, jos vyru Vladu bei anūku Domu prie savo namų Daukanto gatvėjė, Klaipėdoje. 1991

Dirbdamas I internatinėje mokykloje, ten ir tuometiniuose pionierių rūmuose mokė vaikus fotografijos būreliuose. 1957 m. sukūrė šeimą, susilaukė 2 dukrų. Albino žmona Angelė Zakarauskaitė-Stubrienė (1932-1999) tada taip pat buvo lietuvių kalbos mokytoja ir jo bendradarbė. Apie 1961 m. Albinas perėjo dirbti į jūreivystės mokyklą.

1964 m. rudenį jį pakvietė dirbti į vienintelio tuomet dienraščio „Tarybinė Klaipėda“ (dabar – „Klaipėda“) redakciją fotokorespondentu. Čia nuo pat pradžių kaupė fotoarchyvą, daug rašė, sistemingai komplektavo laikraščio numerius. Jo fotoobjektyvas ir plunksna fiksavo visa kas buvo reikalinga laikraščiui ir daug daugiau. Retas kultūros, sporto ar koks kitas renginys, šventė, paroda, politinis ar šiaip svarbesnis įvykis liko neužfiksuotas jo objektyvo. Vykdavo ir į „karštus taškus“, pvz. Azerbaidžaną , visa širdim stojo už Atgimimo virsmą. Dirbo jis redakcijoje iki 1999 m. Mirus tais metais žmonai Angelei, po mėnesio, birželį, Albinas, baigė savo 35 metus trukusį darbą. Išeidamas pareiškime parašė šiuos žodžius: „Prašau leisti mane į pensiją. Su meile minėsiu mirusius ir gyvus šio mielo leidinio žmones“.

Vis tik fotografuoti Albinas tęsė iki pat savo mirties – 2007 m. kovo 15 d. Tik jau nebebuvo raudonos laboratorijos šviesos – gražias spalvotas nuotraukas „kepė“ „Codac“ šalia „Kapitolijaus“, nebebuvo visų tų žmonių, tokių svarbių jo gyvenime, kiekvienas juk sukamės savo rate... Liko atmintis ir ta neblėstanti meilė savo MIESTUI ir jo ŽMONĖMS.