Tuometinio prekybos uosto (dabar Klasko) tvoros nuo /Vitės/ miesto. Nuo 1990 iki 2013 nelabai kas ir pasikeitė.

vaizdas į šiaurės vakarus iš Uosto ir Gegužės gatvių sankryžos

Plytų 10/12/

Titnago 10. 2a patalpos išsikrausčius gyventojams

Titnago 10. Ūkinis išėjimas į kiemą

Vitė. Titnago 10. Pagrindinis įėjimas į pastatą /vaizdas iš vidaus/

Titnago 10. Buvusios gyventojos lėlytė

Titnago g. 10

Vitė. Vaizdas iš Titnago ir Uosto gatvių sankryžos į pietus. Uosto g. 34,32

Vitė. Plytų 10 (deš.) ir 12(kairė) šiaurinis (kiemo) fasadai. Po kiek laiko visiškai sudegė. Po 2000m pagal architektės Laimos Šliogerienės projektą atstatytas.

Vitė. Pietinis fasadas Gegužėss g. 8. - tuometinis miesto interklubas - linksma vieta-vakarais čia rinkdavosi garsios to meto "16-os divizijos" merginų elitas ir užsienio jūreiviai. Paprastam miestelėnui ne taip lengva buvo čia patekti.

Vitė. Kairėje-Plytų g. 10 ir Uosto g. 34,32

Dionizas Varkojis Titnago gatvėje

Titnago g. 10

jei neklystu tai čia dabartinė M. Šerniaus gatvelė. Tuometinio prekybos uosto medžio ceho pastatas

Kadras iš Uosto gatvės tuometinės vakarinės mokyklos kiemo (Uosto 22). Perspektyvoje Uosto 30 pastatas

Uosto gatvė. Unikalus rankų darbo kaltas, kniedytas el. laidų, šviestuvų stulpas. Tokio tipo stulpas paprastai buvo statomas visame senamiestyje (Naujamiestyje) žvaigždinėse sankryžose. Šį stulpą dalinai pavyko išsaugoti. Dabar stovi Titnago 10 kieme - pritaikytas kaip "flagštokas".

Uosto ir Titnago gatvių sankryža - vaizdas į vakarus. Miesto istorinės infrastruktūros okupacijos iliustracija. Dar nesenai šia trasa - Uosto gatve važiuodavo maršrutinis miesto autobusas autobusas į Melnragę.

Uosto gatvės likučiai. Iki 2000m metų buvo išlikęs puikiausias tašyto akmens grindinys ir tašyto granito bortai. Dalis šio grindinio tebėra po asfalto danga.

1990m. Uosto ir Titnago gatvių sankryža. Iškrausčius gyventojus iš "butų", pastatas -Titnago 10 laukia savo likimo. Tipinė XXa. 5-6 deš.( trys šulinių rentiniai) miesto reklaminė kino afišoms klijuoti "tumba". Netrukus mietiečiai rentinius "išsivežė" g/b stogelį numetė šalia.

Po karo nutrūko natūralus miesto vystymasis. Praeities palikimas nebuvo vertinamas. Sugriaunant susiklosčiusią struktūrą, vakarinėje Vitės dalyje nutiesta Naujoji Uosto gatvė. Neremontuojami pastatai ėmė irti. Galu gale, deklaruojant uosto plėtros būtinybę, dauguma jų buvo nugriauti. Taigi didelė dalis istorinio palikimo jau negràžinamai sunaikinta ir iki pat XX a. pabaigos jokios aiškios Vitės kvartalo atstatymo programos nėra paruošta. Tolimesnis likimas neaiškus.

Dar sparčiau Vitė vystėsi po 1808 m. baudžiavos panaikinimo bei miestiečių teises pradėjus suteikinėti visų tautybių žmonėms. Gyvenvietė jau nebeturėjo kur plėsti savo teritorijos, tad ji buvo tik dar tankiau apgyvendinta. Tuomet Vitė buvo suskirstyta į kvartalus, susiformavo dabartinės Inkaro, Titnago, Uosto gatvės. 1828 - ųjų metų duomenimis čia jau gyveno 3610 gyventojų, stovėjo 321 gyvenamasis namas ir 40 smuklių. Tai, kad tokiame nedideliame plote gyveno beveik pusė Klaipėdos gyventojų sąlygojo dešimteriopai mažesni mokesčiai gyventojams bei amatininkams. Be to, kasmet vis daugiau laivų išplukdantis uostas reikalavo vis daugiau darbo jėgos. 1843 m. Vitės valdybos viršininku tapo buvęs balasto inspektorius F.Miuleris. Jo pastangomis Vitė tapo klestinčiu priemiesčiu, ėmė formuotis atskira parapija. Tačiau jau nuo 1809 m. keltas klausimas apie gyvenvietės prijungimą prie miesto pagaliau buvo išspręstas teigiamai. Taigi nepaisant Vitės gyventojų pasipriešinimo 1855 liepos 7 d. buvo gautas karališkojo kabineto Vitės prijungimo orderis. Tą paskatino ir 1854 spalio 4 d. kilęs didelis gaisras, sunaikinęs beveik puse gyvenvietės. Tačiau ji buvo greitai atstatyta ir čia ėmė kurtis administracinės, kultūrinės bei dvasinės įstaigos, kėlėsi labiau pasiturintys miestiečiai. Kaip ir pats miestas, Vitės kvartalas klestėjo iki pat II pasaulinio karo pabaigos, kurio padariniai buvo gana skaudūs - sugriauti uosto sandėliai, sunaikinti ištisi kvartalai.

Iki XVII a. Vitės gyvenvietė vystėsi gana vangiai. 1630-ųjų Klaipėdos ir jos apylinkių žemėlapyje čia pažymėtos tik kelios sodybos - 6 mediniai vienaaukščiai nameliai. XVIII a. pradžioje Prūsiją ir kaimyninius kraštus apėmusi maro epidemija dar labiau sustabdė gyvenvietės vystymąsi. 1757 m. Rusijos kariuomenei priartėjus prie Klaipėdos, pilies komendantas įsakė padegti Vitės ir Krūmamiesčio sodybas, kad būtų lengviau gintis nuo priešo. Tačiau nepaisant to, amžiaus pabaigoje Vitė ėmė sparčiai augti. Karų išvargintame pasaulyje išaugus paklausai linams ir medienai, Klaipėdos uostas jau nebeišsiteko Danės upės žiotyse ir ėmė plėstis Vitės kaimo teritorijoje. Kėlėsi nauji gyventojai, statėsi sodybos, kurių 1785 - ųjų metų duomenimis jau buvo apie 50. Gyvenvietė išsiplėtė nuo Žvejonės upelio iki Danės upės. Turtingi Klaipėdos pirkliai, anglai ir škotai, neapgyvendintose Vitės žemėse statė lentpjūves, vėjo malūnus, sandėlius, sankrovos bei balasto aikšteles. Pačiame kaimelio centre įsikūrė Senoji Vitės karčema, 1799 m. pastatyta pradinė mokykla.

XIII a. antroji pusė. Danės upės šakų apsuptoje teritorijoje iš atskirų gyvenviečių kuriasi naujas miestas Klaipėda. Viena tų gyvenviečių, gana vėlai prisijungusi prie miesto, buvo ties marių ir jūros santaka įsikūręs žvejų kaimelis Vitė. Istoriniuose šaltiniuose Vitė pirmą kartą paminėta 1416 m. Nors ir išsidėstęs plačiame ruože, kaimelis nebuvo didelis. Jo gyventojai vertėsi visa kuom: žvejyba, prekyba ir netgi žemdirbyste. XVI - XVII a. dokumentuose minimos dvi Vitės: Mažoji, užėmusi dabartinę Jūrų prekybos uosto teritoriją (tarp marių, Kateldangės ir Žvejonės upelių) ir Didžioji, išsidėsčiusi arčiau Danės žiočių.

Titnago g. 10 Kadaise čia buvo vienas tankiausiai užstatytų Klaipėdos priemiesčių. Šis namas stovėjo pačiame senojo Vitės kvartalo centre, kur buvo įsikūrusi jo valdyba, pradinė mokykla bei senoji Vitės karčema. 1854 ųjų spalio 4 dieną gyvenvietėje kilo dvi dienas trukęs gaisras. Ugnis visiškai sudegino šioje vietoje stovėjusį gyvenamąjį namą. Naujasis, stovintis ir dabar, buvo pastatytas XIX a. paskutiniais dešimtmečiais. Manoma, kad jo savininkas buvo anglų tautybės prekybininkas ar kitaip su laivyba susijęs žmogus. Namo asimetriški tūriai, laisva planinė struktūra, būdingi moderno epochai, tuo metu vyravo Anglijoje ir į mūsų kraštus atklydo kiek vėliau. Kitas išskirtinis namo bruožas yra tai, kad pirmasis aukštas sumūrytas iš įvairaus formos ir dydžio smiltinio blokų, o antrasis - iš plytų. XX a. trečiajame dešimtmetyje namas perėjo miesto savivaldybės nuosavybėn Jame buvo apgyvendinami, magistrato tarnautojai. Iki 1989 - ųjų metų, nepaisant dviejų šio pastato rekonstrukcijų, jo architektūra bei planinė struktūra per šimtmetį pakito nežymiai. Tik buvo susmulkinti didieji kambariai, įrengti sanitariniai mazgai, pakito krosnių bei durų angų vietos – įrengtas daugiabutis. Tačiau 1989 m. buvo nugriautas namo ūkinis priestatas, o pats pastatas, tuo metu priklausęs Jūrininkų Sąjungai, paliekamas likimo valiai. Taigi iki 1991 - ųjų metų pastatas buvo nusiaubtas: išplėšti langų ir durų blokai, grindys, krosnys, išgriautos pertvaros ir atitvaros, pradėtos ardyti lauko sienos. Miesto valdžiai pasiūlius, nuo 1991m. niokojamą pastatą išsinuomoja architektas Romas Gailius ir po truputi atstato.